- suniekė
- sùniekė (dz.) sf. (1), sū́niekė (1), suniẽkė (2) 1. neturėjimas valgio, menkas valgis, pasninkas: Pas mus, širdele, tokia sùniekė, kad nei pieno, ba karvės užtraukė, nei mėsos Mrk. Priskentėm suniẽkės Vrn. Suniekė, negaliu kojų patęst Kb. Petru su vaikais ir sùniekė, ir beduonė, net vidurius griežė nuog vienų bulbių Mrc. Kap jie gali darbuit tokion suniekėn Mrc. Oi, kad nor greičiau toji suniekė praeitų, tai mes vėl atsičiūkotūm [i](atsigautume) Rtn. Pas juos per visus metus sū́niekė Sn. Ki (iki) šiol gyvenom sū́niekę, bet dar̃ jau galėsim gerai valgyt Sn. 2. skurdas, vargas: Ma vaikus an sùniekės palikai Kb. Vargino ją (podukrą) sunkiausiu darbu ir visuomet laikė suniekėje V.Krėv. Gyvena suniekės graužiamas KrvP(Vrn). Diena dienon suniekė jį ėda KrvP(Mrc).
Dictionary of the Lithuanian Language.